GYVENIMAS ARČIAU GAMTOS. 7 MITAI 🤓🧐
Šiandien pasidalinsime kokie mūsų įsitikinimai sugriuvo atsikrausčius gyventi arčiau gamtos.
Kai kraustėmės gyventi į Strazdų kaimą, įsivaizdavome, kad turėsime:
- daugiau ramybės,
- daugiau laisvo laiko,
- viskas kainuos mažiau,
- reikės mažiau dirbti,
- jei turėsime savo produktų liniją iš gamtos, daugiau laiko praleisime gamtoje.
- auginsimės sau maistą patys, tai bus mūsų laimė ir laisvė.
- žmonės gimę ir nuo vaikystės gyvenantys kaime ar gyvenantys arčiau gamtos, ją myli ir puoselėja.
Ir visgi, ką supratome po 13 metų realių patyrimų?
.....
- Daugiau ramybės.
- Ir taip ir ne. Gyvenant arčiau gamtos, kai tave supa laukai, platus dangus, kur dažniausiai girdi tik gervių klyksmą ar lojančias stirnas su lapėmis, tikrai gali pajausti daug daugiau ramybės. Tad - TAIP.
Tačiau visas triukšmas esantis galvoje taip greitai niekur nedingsta, jis atkeliauja kartu su mumis. Neįdėjus sąmoningų pastangų jo gali ir padaugėti. Tad jei neugdome sąmoningumo - NE, ramybės daugiau nebus.
Kaimo aplinka, provincija turi savo nusistovėjusią tvarką. Tad kaip danguje, taip ir ant žemės. Turint savų lūkesčiu, kaip viskas turėtų būti, jausmai ir mintys gali dar labiau susijaukti. Kodėl pro tokį mažą kaimuką važinėja sunkioji technika? Kodėl niekad nežinai kada prie langų pradės burgzti ūkininkai? Kodėl mano sklype prie miško kažkas šaudo? Kodėl po mano pievą važinėja keturačiai? Kodėl netolies atsirado keliukas užpiltas statybiniu gruzu pilnu plastiko?...Taip toliau, taip toliau ir taip, toliau ....Tad vėl gi - NE.
- Daugiau laisvo laiko.
- Ir taip ir ne. Jei atsikraustai kartu su apgalvota, pasiruošta iš anksto "pagalve", jei susiplanuoji turėti laisvo laiko, mėnesį, pusę metų ar metus, jei suplanuoji laiką, kuomet pabūsi vienumoj, tyloj, be telefonų, kompiuterių, laiką per kurį sau leisi nurimti, atsipalaiduoti, išjausti kuria kryptimi norėsi kokybiškiau keliauti toliau, tuomet - TAIP.
Jei įsisuki į veiklas, be išsigrynintų vertybių, be mokėjimo planuotis laiką, be gebėjimo susidėlioti prioritetus, be gebėjimo prisiimti atsakomybę, kad kievienas mano padarytas veiksmas šiandien, kuria mano ir kitų rytojų, tuomet - NE.
- Viskas kainuos mažiau.
- Ir taip ir ne. Jei auginiesi sau maistą, tai maistui gali tikrai išleisti mažiau. - TAIP! Jei stataisi namus pats, tai už darbus tikrai nereikės niekam mokėti. Taip pat - TAIP! Bet - NE, kai pamatai, kad daržininkavimas ir statybos nėra tavo gyvenimo pašaukimas. Kai atgavus jėgas ir pasitikėjima, pamatai, kad nori ir gali save realizuoti kitose srityse, kuriose užaugti taip pat reikia laiko. - NE, kai supranti, kad nori apsilankyti ir mieste, nueiti į patinkančius renginius, parodas, kai nori pakeliauti kažkur toliau ir kitų kokybiškos buities privalumų. Norint daugiau, gyvenimas arčiau gamtos visgi patampa prabanga.
- Reikės mažiau dirbti.
- Ir taip ir ne. Jei jau esi užsidirbęs, tuomet - TAIP. Jei stipriai susimažini savo poreikius, tuomet - TAIP. Bet jei pradedi viską nuo nulio, ir turi nemažai lūkesčių, tai oj kaip teks paplušėti.
- Jei turėsime savo produktų liniją iš gamtos, daugiau laiko praleisime gamtoje.
- Ir taip ir ne. Jei iki dabar viską darytume nuo nulio tik patys, tuomet gamtoje gal ir daugiau laiko praleistume, tik neaišku ar iki šios dienos kojų nebūtume "užverstę". Ir kartais tikrai - NE, kai reikia užsiimti visa ko administravimu, pardavimais ir savos veiklos viešinimu internetinėje erdvėje.
- Auginsimės sau maistą patys, tai bus mūsų laimė ir laisvė.
- Ir taip ir ne. Kai užsiauginome savo pirmus agurkus, pomidorus, salotas ir visa kita, laimės tikrai buvo į valias. Juk žinai su kokia meile visa tai auginai, matei kaip gražiai viskas augo. O ragauti tai ką užsiauginai tikrai yra kažkas tokio. Tad - TAIP. Bet kai pradedi sverti kiek tai užima laiko, supranti, kad tai vyksta visgi vistiek mūsų laisvės sąskaita. Jei pasirenkam viena, reiškiasi atmetam kita. Jei auginamės maistą patys, reiškiasi to laiko negalime skirti kitai mus labiau pakraunančiai veiklai. Daržus auginomės apie 7 metus. Vėliau nusprendėmes geriau užsidirbti kokybiškam maistui ir ypač tuomet, kai pradėjome maitintis "low carb" (mažai angliavandenių) mityba. Ir visgi galiausiai - NE.
- Žmonės gimę ir nuo vaikystės gyvenantys kaime ar gyvenantys arčiau gamtos, ją myli ir puoselėja.
- Ir taip ir ne. Susipažinome su senolėmis, kurios su tokia meile ir pagarba pasakojo apie kiekvieno augalo vaistines, ir net magiškąsias savybes. Susipažinome su senoliais, kurie savo rankomis pasodino 100 vaiskrūmių sodus, su tais, kurie pasakoja apie neapsakomai magišką miško gyvybės tinklą. Susipažinome ir su tais, kurie dar mena, kai visas kaimas sušokdavo ir tam kam reikia namą kartu pastatydavo. Tad tikrai TAIP. Tačiau susipažinome ir su tais, kurie prie mūsų gyvenamo sklypo, pagal leistinus įstatymus, kone ne mūsų kieme ant išsinuomotų laukų, ūkininkaudami puškia chemiją ir niekaip nesileidžia į kalbas, kad pvz. kaip nors sukeistume ar pernuomotume ar nupirktume sklypus. Susipažinome ir su tais, kurie mišką vertina tik kaip medieną, skaičiuoja kubatūras ir niekaip nemato, kad senas miškas, sengirė yra begalo vertinga mūsų eco sistemos dalis, kurią būtina išsaugoti. Susipažinome ir su tais, kurie pasidalinę visas pamiškes, miško žvėris maitina įvairiais pašarais, o vėliau patogiai sėdint bokšteliuose juos medžioja ir tai vadina pramoga, o ne išgyvenimo būtinybe.. Pamatėm ir tikrąją kaimo aktualiją, daugybė šunelių dar vis rišami prie varganų grandinių, o kačiukai veisiami be jokios atsakomybės kas su jais bus vėliau. Tad čia visgi, didžiąja dalimi NE. Tačiau susipažinom ir su naują žvilgsnį turinčiais ir savo asmeninį laiką skiriančiais, kad šiame disbalanse vėl įsivyrautų bent kažkokia pusiausvyra. Tačiau iki to dar reikia gerokai paplušėti.
IR GALIAUSIAI DIDŽIAUSIAS TAIP, šis lūkestis niekaip nesugriuvo, kad pati GAMTA iš savęs, mūsų pievos, laukai, vandenys ir miškai MUMS PADĖJO IR VISAPUSIŠKAI SUSTIPRĖTI, ir galiausiai LABIAU PAJAUSTI SAVE. Gamta pati iš savęs mums buvo ir bus neaprėpiamas gyvybės šaltinis. Tad ką mes galime padaryti visi kartu, tiesiog kiekvienas kiekvienam prieinamu būdu puoselėti ir su dėkingumu saugoti tai kas mums visiems prigimtinai dovanota.
....